Kodėl?

Matau vaikus savo treniruotėse kiekvieną dieną. Matau juos bandančius atsilaikyti prieš aplinką, kuri juos supa ne treniruotės metu. Prieš pagundas kompiuteriui, kiemo ar mokyklos tariamiems ar virtualiems draugams, silpnų ir iškrypusių žmonių vilionėms. Prieš visą tą kas supa ir suaugusius, kurie per chaosą bando atsirinkti kas yra kas. Aplinkybės susiklostė, kad turėjau galimybę pamatyti Japoniją, tiksliau japonų gyvenimą iš arčiau ir labiau iš vidaus. Visa ankstesnė didžiulė nuostata sudaryta iš knygos pasakojimų, žurnalų, laikraščių iškarpų ar matytų kino filmų tapo labai maža dalele procento kurią aš patyriau gyvendamas kartu su jais. Artimai teko išgyventi senosios japonų kartos šių dienų auklėjimą, jos karčius principus ir rezultatus. Bet tai buvo kitoks požiūris į vaiką, mano manymu tai, buvo raktas į tai, kas atvedė Tekančios saulės šalį į šių dienų klestėjimą.
Bet grįžkime į Lietuvą. Neliesime temų apie tai kaip yra blogai pas mus ir t.t. Mūsų tikslas yra mūsų vaikai. Daugelis iš mūsų esame vienaip ar kitaip skolingi savo vaikams, dėmesiu, supratimu, skatinimu ar padrąsinimu. Turime prieiti prie vienodo supratimo, kad svetimų vaikų nebūna. Taip pat mes turime sugrįžti prie pagarbos šaltinio savo tėvams ir seneliams, savo krašto istorijos. Jei taip atsitiks ir bent vieną kartą dienoje mes padėsime ir paaiškinsime vaikams kas priimtina visuomenėje ir kas ne, mes stiprinsime mūsų aplinkos pamatus.
Tai baigiant šiuos žodžius parašytus įžangai į užduotą klausimą: kodėl vaiko dienos lavinimo studija? Mes turime pradėti nuo šiandien tapti jiems drąsiais, stipriais, ištvermingais, teisingais, garbingais, mylėti savo artimą ir savo šalį.
Kendo instruktorius Ričardas Žilaitis